2008 m. rugpjūčio 8 d. paryčiais sulaukiau kolegos skambučio – ar matai, kas vyksta Sakartvele? Ilgai kaitusi geopolitinė įtampa šalyje pasiekė kulminaciją – rusų kariuomenė įsiveržė į Sakartvelą, prasidėjo kelias dienas trukęs karas, lėmęs trečdalio Sakartvelo okupaciją. Iki šiol daugau nei 200 tūkst. Žmonių negali grįžti į savo namus, anapus rusiškos spygliuotos vielos.

Stovint balkone Tbilisi centre, atsivėrė pirmasis karo vaizdinys – dingęs telefono signalas, internetas ir elektra. Milijoninis miestas skendėjo tamsoje. Rusų kariniai daliniai artėjo Tbilisi link. Apkasus kasęs stambus kartvelas staiga sustojo, pasikėlė ant krūtinės kabantį auksinį kryžių, jį pabučiavo.

Bevykstant mūšiams Gorio mieste, pro praviras duris pamojavo moteris – “modi”. Aidint sprogimams, pakvietė į vidų, ant dėžių patiesė staltiesę, papjaustė pomidorų, sūrio ir įpylė vyno. Skambėjo tostas už taiką, ne banaliai, o giliai ir išmintingai.

Man, tuometiniam studentui, tai uždavė esminius klausimus.